Persikraustome į Feisbuka!

“Plaikinkit” ir sekit naujienas!
https://www.facebook.com/mususiaudinisnamas

Rodyk draugams

Tinginiai Grįžo!

Tie, kurie ateidavo vis pasižiūrėti, kas naujo šiame blog’e ir nieko nerasdavo, tegu nepasmerkia mūsų už totalinį jo apleidimą.
Blog’ą tikrai palikom vienišai egzistencijai, užtat daug nuveikėm tam savo namely per tą laiką. Pasistengsim viską čia aprodyti.

Pirmoji pasakojimo dalis yra ne apie ką kitą, o apie praeitos vasaros įššūkį, pasibaigusį fiasko. Tai biobaseinas. Šią vasarą į jį teko investuoti dar “šiek tiek” laiko ir pinigėlių.
Nuotraukoje matyti, kaip graudžiai jis to laiko ir pinigų prašė - visas susipurvinęs, susisukęs ir kiauras. Baisu žiūrėti buvo. Jeigu kas rengias panašų grožį savo sklype darytis, tai nuoširdžiai patariam
iš karto pirkti protingą plėvelę. Pigesnė reiškia plonesnė, be to dar ją reikėjo klijuoti iš dviejų gabalų, o per jungtį netruko prasimušti vanduo.

Vasaros pradžioj darėm antrą dublį su kita plėvele - EPDM membrana. Primena dviračio padangą, pakankamai stora, kad keltų pasitikėjimą. Klijuoti jos jau nereikėjo, buvo suvulkanizuota iš gabalų tokia, kokios
mums ir reikėjo.


Kai jau užtraukėm ja duobę, sušokom ir džiaugsmo šokį :)

Ir tada prasidėjo akmenų dėliojimo aplinkui dienos. Dviese sudėliojom apie 10 tonų visai solidžių akmenų.

O jų viduryje palaipsniui kilo vanduo…


Vandens akutė vis gražėja :) Nuotraukoje nelabai matyti, bet ties jos viduriu yra sukrauta kiek didesnė kruvelė - ten įtaisėm minikriokliuką. Pirkom tvenkinio siurblį ir du skimerius. Pirmasis sukuria vandens cirkuliaciją, kuri apstabdo dumblių veisimąsi ir išvemia švaresnį vandenuką kaip kriokliukas. O skimerius įtaisėm, kad rinktų visokius šapus nuo vandens paviršiaus.


Deja, šios priemonės vis tiek neapsaugojo mūsų prūdelio nuo apdumblėjimo. Visą vasarą žiūrėjom, kaip vanduo kyla ir tolydžio vis žalėja bei tampa vis labiau mėgstamas varlyčių. Ir tik į vasaros pabaigą
sužinojom apie gelbėjimosi nuo dumblių priemonę - algicidą. Įpili ir suvalgo jis tuos dumblius. Tai bent kitą vasarą jau būsim protingesni. Žiemą tai taip ar taip niekas ten nedrįs veistis.


Epizodas iš pavasario, kai užtaikėm prisipirkt akcijinių tujų. Pasisodinom sklypo pakraščiuose, tik kad tie pakraščiai tokie kol kas neišvaizdūs, jog rezultato taip ir nenufotografavom.


Kitas darbelis, prasidėjęs dar pavasarį, buvo medinių namo lentelių nudažymas. Senoji permatoma alyva ėmė ir sunyko, kad lentelės nepradėtų juoduoti, reikėjo jas gaivint. Tai išsirinkom smagią spalvą
ir gaivinom, nepasmerkite pinotexas.


Šioje nuotraukoje matyti labai estetiška ir funkcionali terasa. Pasisekdavo, jei ja eidamas nepataikydavai įkišti kojos tarp lentų. Akivaizdu, jog ir čia reikėjo permainų.

Permainos prasidėjo nuo papildomų kuoliukų, ant kurių dėjosi lagės. Darėm “sceną” plačią, kad būtų miela ir patogu ant jos vasaromis vykdyti visokią veiklą.


Čia matyti tam tikra subtili proceso akimirka. Brolis-timber lentos (akcijinės, suprantama) sudėtos ir nereikalingi galai kuo tvarkingiausiai nupjauti elektriniu pjūklu.


Visai kitas reikalas.


Na, o šitoj nuotraukoj galima pažiūrėt ne tik į terasą, bet ir įvertinti naujų stogo pakalimų spalvą. Jei kas atsimenat, anksčiau ji buvo ruda, tokios pat tikėjomės ir organizuodami perdažymą.
Patys tą savaitgalį negalėjom sugrįžti, tad prašėm kelių vyrukų, kad padažytų. Grįžtam ir matom, kad spalva kažkokia įtartinai burokiškai ruda. Bet pasirodė, kad tai mūsų pačių pirktų dažų dangtis apsimelavo -
buvo ne tokia spalva nurodyta. Iš pradžių toks akibrokštas jaudino, o dabar kaip ir pripratom.


O čia jau esam interjere. Konkrečiai - virtuvėj. Žmona su drauge dvi dienas daužė plyteles į akmenį ir dėliojo mozaiką. Procesas ne toks lengvas, kaip atrodo.


Užtai gerai, kad pačios viską ir padarė :)


Užglaistydama plytelių tarpus žmona susipjaustė aštriais jų kampais šešis pirštus. Dirbti keturiais likusiais buvo visai nesmagu.


Taip atrodė virtuvė ir gabalas svetainės beveik visą vasarą.


Tik spalio pabaigoje virtuvė nušvito naujam gyvenimui. Čia reikia atkreipti dėmesį į keletą svarbių momentų.
Visų pirma - į iš IKEA nugriebtą, perpus nukainotą stalviršį. Pamatėm jį atsitiktinai, net neieškojom. Ilgis ir visa kita buvo pamiltas iš pirmo žvilgsnio, bet tiesiai iš po nosies jo vos nenukniojo kažkokia įžūli moteriškė. Laimei, šalia turėjom tokį pat įžūlų draugą, kuris beketindamas jai padėti tą stalviršį įsikelti į vežimaitį, lyg tarp kitko užsiminė, jog ta lenta lyg išsigaubusi, lyg kažką… Tokios mažos abejonės moteriškei užteko, kas stalviršis tektų mums. O pas mus vietą jis rado iškart, ir nei išsigaubęs, nei ką.


Taigi stalviršio pilvą netrukus prapjovėm ir įstatėm akmens masės plautuvę. Tai buvo didi akimirka! Žinia, pas mus sanitarinės sąlygos iki tos akimirkos buvo gan sąlyginės, tiksliau - archaiškos.
O pilna virtuvės komplektacija radosi tada, kai prie sienos buvo prikaltos dvi lentynos bei pajungta LED lempučių juosta, maloniai nušviečianti žmonos atliekamus darbus.


Keturios šviesos vonios lubose - taip pat naujas įvykis. Sudėjom LEDines.


O čia įdarbinti iš Rietavo turgaus sendaikčių žiemą pirkti šviestuvai. Labai žavūs, nes skirtingi, skirtingai net aprūdėję.


Tiesa, namuko pakraščius apipylėm akmenukais. Tik turbūt, kad jų reikėjų daugiau, nes vis prasiverždavo žolių kuokštai iš po apačios. Reiks perdaryti, panaudota geotekstilė pikdžiugiškai neveikia.


Trys šulinio žiedai, aišku, susiję ne su šuliniu, nes tą tai jau turėjom. Kad iš kriauklės vanduo turėtų kur nubėgti, teko kasti kanalizacijos šulinį. Laikiną, nes normaliam nėra pinigų (išleidom prūdui :) ), o gal ir įves greit miesto kanalizaciją. Todėl nors žinojom, jog toje konkrečioje sklypo pusėje mėgsta kauptis vanduo, surizikavom. Ir vargelio neišvengėm.


Čia matyti tas vargelis.


Kasti šulinį išmokino google. Procesas toks interaktyvus: kasama įsilipus į žiedą, kol tas pradeda smigti. Tada kasama ir kasama mažu kastuvėliu, varganai susirietus, kol galiausiai visi vienas ant kito užritinti žiedai nuo savo svorio sukrenta į duobę. Aišku jie spyriojos, nenorėjo leistis, bet klibinom ir mes, ir gamta (palijo pernakt), tai jie ir pasidavė. Čia reikia padėkoti Mindaugui, kuris duobėje praleido dvi dienas.

Žiedai suleisti, apačia išbetonuota, bet vanduo vis tiek sunkėsi kaip pasiutęs. Teko siurbti lauk vandenį ir kamšyti skyles tokiu stebuklingu skiediniu cx5, tik tas irgi nepadėjo… Vanduo laikosi 10 cm žemiau įtekėjimo vamzdžio. Sprendimas paprastas: ekologiškas indų ploviklis, muilas, šampūnas galės legaliai tekėti į tą trapią savadarbę kanalizaciją. O visokie tamsesnės prigimties reikalai, kaip antai tie, kurie paprastai atsitinka VC, eis į lauko tualetą.


Ir pabaigai - vaizdelis su pirmaja šalna, lyriškai apgaubusią prudelį. Lauko darbus šaltis pertrauks, bet viduje jų dar pakankamai. Mąstom, kad metas kraustytis į FB, tada būsim tikrai lojalesni. Tai iki pasymatymo ten greitu laiku: https://www.facebook.com/mususiaudinisnamas

Rodyk draugams

Interijerai

Daug laiko ir pokyčių įvyko po paskutinio įrašo. Praėjo visa žiema, ir štai namukas jau ne tik šlltas, bet ir gražus. Ir tik gražėja ir gražėja… Žinoma, ne be mūsų meistro Arūno pagalbos :) Taigi kas nuveikta? Plytelėmis išklotos koridoriaus, virtuvės, vonios grindys. Lubos iškaltos lentelėmis ir nuteptos baltu impregnantu iš “Kelmolis“. Rudos molinės sienos paverstos baltomis. Namas praktiškai jau pasiruošęs būti gyvenamu. Žmona tuo apgyvendinimu užsiima aktyviau, jau antrą savaitę tenai rašydama savo tekstus ir šerdama kaimynų kates. Kraustytis kolkas planų nėra :) (Cheopsas juk savo piramidėj irgi nepasilaidojo. :D ) Pateiksim čia keletą aplinkos fragmentų.

Per sugrįžus per žiemos šventes mus pasitiko originali meistro sukonstruota Kalėdų eglutė :) Atkreipkite dėmesį į ant jos kabančius žaisliukus iš spalvotų kempinėlių :D Nekyla ranka jos nupuošti ir sukūrenti, tai pastatėme į kampą, kuriame ateityje bus sieninė spinta. Šalia - senovinis, apkasams kasti skirtas kastuvas, kurį už 25 lt įsigijau iš “Armijai ir civiliams”. Žmona nelabai suprato, kame čia jo fainumas, bet sako, kad pastačius prie baltos sienos, jis atrodo labai estetiškai.

Štai čia matyti gabaliukas būsimojo miegamojo. Lubos iškaltos lentelėmis, pusė sienų - nutinkuota su UMKA, kita pusė - nudažyta, dar kita - plytų mūras. Atrodo labai erdviai.

Štai čia yra šiuo metu labiausiai mėgstama namuko dalis. Priešais krosnelę vyksta visas gyvenimas. Deja, fotografas nepasirūpino geresniais kompoziciniais sprendimais ir nepatraukė iš akiračio reprezentaciją gadinančių objektų :)

Štai čia žvilgsnis į virtuvės kampą, tik vaizdelis dar nelabai tvarkingas. Plytų atbraila kada nors taps baro stalu, šalia jo susimeistrausime kokį virtuvės komplektą. Šitas apvalus stalas - paveldėtas iš buvusių sklypo savininkų ir išgyvenęs visas statybos stadijas, buvęs ir moliu apterliotas ir kuo tik nori, šiandien didžiuojasi galėdamas užsikloti švaria staltiese. Vėliau jį atsirestauruosime. Prie lempos kabantis butelis - tai eksperimentinis variantas planuojamų padaryti šviestuvų, bet apie tai vėliau.

Čia demonstruojam vonioj atsiradusį veidrodį su lempom. Siena dar reikalauja dėmesio, užkabinom grožį tik išmėginimui. Šviestuvai bronziniai, pirkti už 40 lt iš Rietavo turgaus. Veidrodį buvom gavę dovanų. Jame atsispindi priešais esanti mūrinė siena.

Čia yra home made agregatas, skirtas butelių dugnams nupjauti. Turim mintį pigiai apsisukti, lempas pasidarę iš butelių. Anaiptol ne originalu, dabar tokia mada, bet geriau jau taip, negu plikos elektros lemputės. Turim įvairių butelių rūšių, daugiausiai tikimės iš “Jack Daniels’ų”. Kol kas dar procese, nėra ką parodyti.

Nusipirkom namui numerį. Kitas pirktinas daiktas ateičiai - Lietuvos vėliava.

Dar vienas vaizdelis iš virtuvės. Ant stalo - bakelis geriamo vandens iš šaltinio, kurio mums geranoriškai užveža uošviai. Pas mus su vandeniu prastokai - šulinyje jo daug, tačiau labai arti žemės lygio, dėl to stipriai abejojam jo geriamumu.

Tai du “tiesos langai” - vienas šiaudų stadijai įamžinti, kitas - molio. Baisūs tai buvo laikai :) Dabar liks juos įrėminti kokiais nors gražiais rėmeliais.

Svetainė iš kito rakurso.

Dar keli pirkiniai iš Rietavo, suradę vietą ant vonios palangės.

Atrodo, kad viskas :) Iki kito karto, kuris turbūt jau bus apie mūsų bandymus išgelbėti biobaseiną, sklypo lyginimą, galbūt senolių namo griovimą, keliuko tobulinimą, o gal dar ką nors :)

Rodyk draugams

Lubos ir gipsai

Tęsiame darbus toliau ir dalijamės su jumis naujienomis.

Taigi sudėtas karkasas medinėms dailylentėms. Daug mastėme, ką daryti su lubomis ir galiausiai nusprendėme, jog  kur lubos bus pasvirusios - ten bus lentelės, o kur horizontalios - gipsas.

Taip atrodo paruoštas karkasas lubų lentelėms miegamajame.

Dailiname gipso sienas

O štai čia jau sudėtos vonios lubos.

Terasai trūko lubų pakalimo, tai kad jau žiema neskubėjo ateiti pabaigėme ir šį kampelį.

Prieš tai rašėmė apie kamino ideklą, tai va čia to įdėklo dugnas/pravala. Žymiai gudresnis ir paprastesnis išvalyti sprendimas, nei pardavinėja Vilpra ir t.t.

Čia būsima katilinė/ boilerinė.

Kaip jau pastebėjote, daug kur kambariuose dega šviesa, tai štai čia yra toji vieta, kur sueina visi galai. Elektra jau pilnai išvedžiota, dauguma rozečių ir jungtukų jau sudėta ir labai meilingai funkcionuoja.

Na ,o čia jau prasideda grožis. Virtuvės lubos jau visai prie pabaigos.

Ir praėjimo/svetainės lubos yra.

Iš kito kampo.

Va, čia mano užmatytas naujoviškas (gal tik man) lentelių kalimo būdas - paprasta, gražu ir jokių skylučių :) Skylutėms sakom “ne”.

Na, o pabaigai tenka užsiminti apie vylimasi kitame įraše jau paviešinti naujienas apie plytelėmis išklotas puikias,  malonaus straksėjimo laukiančias grindis. Nusipirkome krūvą plytelių, kurios turėtų nugulti virtuvėje šachmatine tvarka. Taip pat prieangyje bei vonios kambaryje. Anskčiau mąstėme apie aslą iš molio, bet pamėginimas ją pasidaryti baigėsi suvokimu, kad visgi dalykas netvirtas - pastatai kėdę ir jau turi įspaudą. O darbo tai daug, norisi, kad jos būtų ne tik gražios, bet ir daugkartiniam naudojimui tinkamos. Taigi sprendimas bus tradicinis - plytelės.

Tai tiek šiam kartui tų visokių smulkmenų.

Rodyk draugams

Balta balta kur dairais!

Tegu nepasmerks mūsų molio spalvos mylėtojai, bet mes savąjį molinuką nubaltinome… Ne iš estetinių sumetimų, o grynai dėl praktinių. Atsibodo per kiekvieną lietų baimintis, kad atvažiuosim ir rasim nuplautas sienas. Ne sykį jau teko kamšyti išplautas skyles ir taip toliau, taigi vardan visų ramybės - tinkas Umka, kurį jau ir anksčiau buvom išbandę.

Šitaip namukas stovi jau keletą mėnesių, per tą laiką buvo visokių orų, bet tinkas niekur neįskilo, niekur nenusiplovė, žodžiu - jokių nemalonių staigmenų. Jo tekstūra visiškai kaip molio, netgi įšyla taip pat, tai ir atrodo kaip molis, tiktai baltas. Vandens visai neįgeria.

Čia matosi tik pirmas sluoksnis, todėl yra nelygumų. Antrą sluoksnį tinkuodami dėjome stiklo pluošto tinklelį, kad skilinėjimo galimybė dar labiau sumažėtų.

Kadangi vienas maišiukas tinko atliko, išsitinkavome dalį miegamojo sienos.

Ir vonios kambarį. Šičia tinkas buvo privalomas, nes reikėjo gerai apsaugoti vamzdyną. Būtų nekas, jei kas nors maudydamasis ištižintų molinę sieną :)

Likusias vidaus sienas nutinkavome molio tinku. O jei tiksliau molis + kvarcinis smėlis, todėl paviršius išeina plonas ir švelnus, kaip koks aksomas.

Čia dar šviežiai užtepta siena, kai išdžiūsta - spalva šviesesnė.

Šičia vasaros pabaigoj sumeistrautas nuotėkų vamzdis, surenkantis nuo stogo lietaus vandenį ir nutiestas į biobaseiną (tiksliau, tai, kas iš jo šiuo metu liko :)) Geras daiktas, aplink namą sausiau, o baseinėlis vis papilnėja.

O pabaigai - pati geriausia mūsų pastarųjų savaičių naujiena - namuose jau spragsi lietuviškoji krosnelė Vienybė! Neįtikėtinas malonumas. Nors grindys dar tebėra nuklotos popierium, vaikštom su batais, aplink kaupiasi sodrūs sluoksniai darbinių dulkių, krosnelė jau spinduliuoja namų jaukumą. Pirmą kartą pasijuto, kas atsitinka su šildomu moliniu namuku, tiksliau jo sienomis. Šios tikrai labai maloniai įšyla, net kvepia kažkuo gamtišku, nenusakomu. Praėjusį savaitgalį jas nugruntavome tam, kad liautųsi trupėjusios (molis kažkiek trupa, kai brauki ranka) ir kad ilgiau išsilaikytų švara nuo visokių dulkių.

Štai taip prie krosnelės elgiasi žmona. Gaila, nepavyko užfiksuoti, kaip elgiasi katė, nors iš tiesų tai vaizdelis būtų panašus :)

Tai tiek šiuokart!

Rodyk draugams

Smulkmenos

Kaip jau rašėme, šios vasaros didžiausias projektas buvo prūdas :) Na, taip jau gavosi.

Bet atlikome ir daug smulkių darbelių, kurių daugumą net patys pamiršome. Apie juos bandysiu ir surašyti:

Truputis meninės fotografijos :)

Čia matosi kaip atrodo fasadas su baigtom užkalti lentutėm.

Antras pagal darbų apimtį ir investicijų dydį šių metų projektas - keliukas!

Keliuko sumuštinis maždaug toks:
Nustumdėme juodžemį, suvežėm gruntą iš prūdo, tada atsigabenome statybinio laužo sluoksnį ir kelias didžiules mašinas smėlio. Viską išlyginom ir sutrombavome vibro juosta.

Čia matosi kaip atrodo tvarto griuvėsiai ir keliukas. Keliuko projektas toli gražu nebaigtas, bet bent jau nebereikia per pievą mauroti :)
Kitoje nuotraukoje matosi  padaryta “nuogrinda”. Iškasėm grioviuką, papylėm smėlio, išbetonavome pamatuką ir pamūryjom 3 eilutes senų tvarto raudonų plytų. Atrodo labai gražiai.

Užbaiginėjame terasą. Liko tik nupirkti lentutes ir sukloti. Bet kadangi dabar terasų ir barbekiu sezonas, tai apvažiavau visus Šiaulius, o terasinių lentų niekur nėra :( Tai kol kas sudėsim paprastas lentas.

Dabar turbūt jums kils klausimų, kas tas baltas tinkas ant sienų. Bandau paaiškinti.
Kažkaip vis tempėme su namo dažymu ir pasirodo, tai išėjo į naudą, nes kai buvo didelės audros ir  didžiuliai kiekiai lietaus su vėju, atsirado tinke vietų, kurias lietus sugebėjo išplauti. Trumpai tariant įsitikinome, kad molinis tinkas - nelaiko :) Ankstesnėje nuotraukoje matosi įvairaus tinko bandymai, kuriuos darėmės eksperimento būdu, tikėdamiesi, kad įvyks kažkoks nušvitimas. Bet netikėtai aptikome pirkti tinką  UMKA.
Žiūrint į jo savybes, tai atrodo idealus variantas šiaudinio/molinio namo išorei, nes visa kita arba nesilaiko (Natūralios medžiagos ypač) arba nekvėpuoja ir visiškai cemento pagrindu pagaminti. Iš esmės būtų galima paprastu silikatiniu tinku nutepti, bet norime įkloti armavimo tinklelį, tai silikatinis iš karto atkrenta. Jo storis max 3mm. Esminės šio tinko savybes yra: kvėpuojantis (tai nėra tas pats, kas laidūs garams), ir labai mažai įgeriantis vandens. Nusižiūrėjome smulkiagrūdį, nes stambiagrūdis atrodo kaip eilinė “samanėlė” ir ant šiaudinio nesižiūri. O smulkiagrūdis atrodo grynai kaip molis. Paėmėme maišelį pabandymui, ir rezultatas malonus - gražu, sausa, tvirta. Tik išėjo taip, kad pirmasis mūsų mėginimas užtepti UMKĄ tapo jo atsparumo audroms išbandymu. Nes nespėjus jam išdžiūti, užklupo didelė audra, kuri gerokai apiprausė namą ir vos padžiūt spėjusį tinką. Ir ką jūs manote? UMKA atsilaikė :) Paplovė ten, kur buvo storiau užtepta ir padžiūt nespėjo, bet ten, kur spėjo pabūti - kaip vanduo nuo žąsies.
Su moliu didžiausia problema, kad jis labai įgeria drėgmę ir vandenį, dėl to išbrinksta karkasas ir atsiranda mikro įtrūkimų.  Šis tinkas sieną išdžiovina, netraukia drėgmės, o toji netraukia šalčio, todėl šiaudinė siena dar ir pašiltėja.
Tai po tokių išbandymų ir tinko paieškų planas toks: dėsime vieną sluoksnį UMKOS su stiklo pluošto armavimo tinkleliu ir dar vieną apdailinį. Pastebėjome, kad pirmu potėpiu tinkas užsitepa gražiausiai, o pradėjus dailinti, nusidailina į blogąją pusę, tai jau matome, kad čia bus ne tas pats, kas su moliu sieną  terlioti.

Viduje jau yra visos pertvaros, gipsą susukome kol kas tik iš vienos pusės. Suvedžiosim elektrą, sudėsim garso izoliaciją ir susuksime, kas liko. Šveičiamos kolonos - nesinori pasilikti jų pabaigai, nes baisiai daug dulkių.
Visos malkos, atsiradusios iš sugriautų senų priestatų, jau malkinėj :)

Na, ir kaip be žinių apie tualetą? :) Štai jis jau nudažytas (kartu su malkine), o ant jo durų - Londono metro ženkliukas :)
Pastebėjome, jog geriausias dalykas kompostiniam tualetui yra durpės, nelieka jokio kvapo, jokių musių, kainuoja 20lt. Jos presuotos, tai jų gaunasi ir labai nemažai.

Tai tiek tų smulkmenų. Iki!

Rodyk draugams

Biobaseino istorija

Vasarai einant į pabaigą, metas apžvelgti nuveiktus darbus. Šią vasarą, deja, jie jau nėra tokie akivaizdūs, kaip ankstesnėmis vasaromis.
Žiūrim į nuotraukas ir patys nesuvokiam, kaip tas laikas dingo, o rezultatai ne tokie jau ir apčiuopiami. Bet… tai pirmoji vasara, kai galėjom darbuotis be streso bei leisti sau šiokių tokių malonumų…

Pagrindiniu malonumu buvo suplanuotas tapti priešais namą iškastas krateris, kurio dugne tikėjomės matyti dailiai įklotą baseino plėvelę ir skaidrutėlį vandenį. Tik viskas kažkodėl nuo pat pradžių vyko ne taip, kaip suplanuota. Šis įrašas ir bus apie tai. Tiksliau - apie mūsų kovą su stichijomis ir gėdingą pusiau pralaimėjimą.



Taigi čia matote prūdą, kuris pildosi iš grunto be mūsų pagalbos. Kadangi vanduo sunkėsi gana greitai, net buvome suabejoję, ar tikrai norime biobaseino? Ar tikrai verta kišti pinigus į plėvelę? O gal geriau palaukti, kol natūraliai prisisunks ir po kokių dviejų metų jau galėsime maudytis… Ne, tik ne po dviejų metų :) Norėjome TUOJ PAT. Taigi šitą vandenį išsiurbėme.
Mūsų biobaseino vizija buvo tokia - netaisyklingos formos ovalas, kurio vienas šonas atitvertas iš smėlio maišų sudarytu pylimu. Plaukiojimui skirta vieta - švari ir gili, o atitvertas pakraštys -
seklus ir apželdintas augalais. Jie padėtų sukurti naturalią ekosistemą ir darbuotųsi kaip natūralus filtras.

Štai čia matyti, kaip dėliojome smėlio maišų sienelę. Dėjome ir šiokios tokios armatūros - seno tvarto griuvėsiuose rastus metalinius strypelius.


Visą duobės paviršių išklojome geotekstile. Ji reikalinga tam, kad plėvelė iš apačios būtų apsaugota nuo visokių aštrių akmenukų. Kur jos trūko - suėjo seni sintetiniai kilimai. Buvo bėdų su duobės dugnu, kuris, išsiurbus vandenį, ne tik kad nenorėjo džiūti, bet ir vėl sparčiai pildėsi nauju vandeniu. Gaila, nenufotografavome, kaip sprendėm šitą problemą - vienas iš labiausiai humoristinių šio baseino rengimo momentų.
Lipom į vidų visaip slidinėdami klampiame molyje, sėmėm ištirpusį molingą dumblą kibirais ir tempėm į viršų. Buvo labai purvinas darbas, tikrąja to žodžio prasme :) Kai maždaug jau buvom išsėmę, metėm į dugną seną osb plokštę, apdėjom ją plytomis, kad besisunkiantis vanduo nekeltų į paviršių, tada užklojom močiutės kilimu ir voila.
Visai patenkinti savo išmone, palikom baseino reikalus ir išvykom į Vilnių.

O kai grįžom, radom štai ką:

Visiškai apsemtą keliuką…


Apsemtą daržą, pelke tapusį sklypą ir net apsemtą įėjimą į namus…


Pamačius, kas nutiko su mūsų biobaseinu - trūko žodžių. Nei juoktis, nei verkti… Prieš akis plyti nieko sau prūdelis, sklidinas lietaus vandens. Mat tą dieną pro vietovę praūžė kaip reikiant audra.
Užtvindė kaimynų sklypus, kad viskas juose plaukiojo… O mūsų naujasis ežerėlis - kaip iš kokios sakmės apie iš debesies nusileidusius tvenkinius.
Tą vakarą, kai pamatėme, kad visi darbai buvo perniek (juk kaip dabar pakišti po vandeniu baseino plėvelę?) ir gamta iš mūsų pasityčiojo, klampojome aplink stebėdamiesi ir netgi išsimaudėme.
Tamsoje nelabai ir matėsi, koks purvinas tas vanduo :)


Vaizdas iš kitos pusės.


Nutarėme, kad visgi gamtai nepasiduosime taip lengvai. Primetėme į prūdą siurblių ir energingai pompavome nepageidaujamą vandenį laukan. Įpusėjus, vaizdas atrodė taip, kaip nuotraukoje.
Bet padarėme vieną klaidą - nepažiūrėjome oro prognozių. Kai vandens liko jau ne tiek ir daug, dangus netikėtai apsiniaukė… vėl pasipylė griausmai ir daug daug lietaus… Akimirksniu duobė vėl ėmė pildytis ir galiausiai vanduo siekė jos kraštus…


Stebėjome gamtos pasityčiojimą iš mūsų nuo terasos - dešinėje šiek tiek matyti, kaip pamažu sklypas tampa bala.


Norėjome bent kažkiek sumažinti krantų plovimą, tai lakstėme aplink su kastuvais, rausdami kanalus nutekėjimui. Ne ką tepadėjo, pribėgo sklidinai ir vėl.
Taigi tada mūsų savaitgalis taip ir užsibaigė - nuo to, nuo ko pradėjome. Bet plėvelė jau buvo nupirkta, tad neišmesi gero daikto lauk, vis tiek nusprendėme ją pakišti kažkaip po tuo vandeniu.

Grįžę kitą kartą, su orais jau turėjome taikingesnius santykius. Tai išsiurbėm vandenį, padžiovinom duobę ir įklojom plėvelę. Klijavom ją iš dviejų dalių labai specialia juosta.

Ir štai euforiškos pirmųjų švaraus vandens lašų akimirkos… Pirma leidome vandenį iš šulinio, ten va ir matosi suleistas visas mūsų šulinio vanduo. Teko nemažai palakstyti po apylinkes, ieškant su kuo atsivežti vandens. Neverta pasakoti, kur, kiek, ir kaip tą transportą prisikvietėme. Tik tiek, kad vandenį jis siurbė iš netoliese esančių karjerų, o anksčiau toje pačioje bačkoje buvo gabenami herbicidai. Vežėjas iš karto mus įspėjo, kad to vandens geriau jau neragautume, o ir apskritai kaži, ar labai į sveikatą jis. Bet mums nei motais, sutarėm, kad cisterną išskalautų, iki pusės prisipylę, galų gale prasiskiedė viskas su 60 kubų vandens, kurio jis mums privežė.
Jau gerokai vėliau sužinojome, kad herbicidai skirti augalinėms piktžolėms, dumbliams naikinti, tad mums jie net daugiau naudingi, nei kenksmingi.

Štai taip mums pylė vandenį.

Po penkių mašinų išlydėjome traktoristą ir išbandėme šitą ilgai lauktą atrakcioną savo kieme. Jausmas buvo labai geras :)

Galvodami apie ateitį ir nujausdami, kad nefiltruojamam vandeniui gręsia uždumblėjimas, pradėjom konstruoti laikiną filtrą.
Iš dviejų susisiekiančių dėžių, kuriose pridėta įvairių kempinių, sindefono, plastikinių maišų su skylėmis. Filtras veikė visai neblogai, turint galvoj, kad gamintas naminėmis sąlygomis.
Tikrai išgraibė nemažai vabalų ir žolių likučių. Tą patį vakarą mėginome ir prisisodinti augalų, pasirovę jų iš greta esančių karjerų. Tik šita akcija nebuvo labai sėkminga. Neviskas neprigijo.

Štai čia matyti jau patamsėjęs baseino dugnas, praėjus kokiai savaitei. Dar viena netikėta audra pripustė į vandenį visko, kas aplinkui, tad netrukus supratome, kad filtruoti vandenį teks visą likusį gyvenimą. Kita bėda, pradėjusi ryškėti jau po dienos - vanduo senka. Ir tai dėl to, kad netaisyklingai suklijavome ypatingąją plėvelę ypatinga juosta. Bandėme klaidą taisyti, palaukę, kol vanduo nuseks iki reikiamo lygio ir tiesiog sumažindami baseino dydį ties ta vieta, kur yra klijavimas. Bet, matyt, leidžia ir dar pro kažkur. Žodžiu, šis mūsų projektas kažko labai spyriojasi nuo pat pradžių iki pabaigos.
Na, ir apačioje - nuotrauka, kur matyti, kaip traktorius apvertė baseino kraštus žemėmis, kad jie tvirčiau laikytųsi. Paskui apsėjome juos žole, kad kada nors būtų gražu.

Biobaseino istorija dar nebaigta. Dar reikės prisodinti augalų, apdailinti aplinką. Nepaisant visų sunkumų, vis dar naiviai tikimės, kad mums pavyks kieme susikurti tokią džiaugsmo oazę, kaip kad turi amerikonai iš youtube filmukų :)

Rodyk draugams

Žemės darbai.

Šiame įraše - apie grožį ir “žemėtvarką”.

Palei pietinę namuko pusę ilgai ilgai, nuo amžių amžinųjų, kada tik pradėjome statybas, pūpsojo didžiulis ir nelabai gražus žemių kalnas. Atėjo laikas jam išnykti. Taigi negailestingai paskleidėme jį aplinkui namuką.

Kas čia? Ogi stumdomas būsimas įvažiavimas. Ilgainiui nusprendėme, kad klampoti per pievą nelabai patogu.

Teko rausti gana giliai, nes juodžemio sluoksnis riebokas. Nukasėm, prilijo, tai kaip koks baseinas. Reikės viską sukelti iki padoraus aukščio.

Išsipildė meistro svajonė - čia matote prūdą.

Kaip matot, vandens čia ne marios. Bet nesisielojame, nes vis vien labiau negu kūdryno norisi natūralaus baseino. Tokio kaip čia:
http://www.youtube.com/watch?v=TMxTDm2WSiE

Prūdo kasimas buvo racionalus aktas. Iš jo iškapstytą molį maloniai suguldėme į keliuką. Nereikėjo galvoti, kuo jį užpildyti, nes viskas čia pat.

Prūdelio krateris perspektyvoje. Štai toks tai grožis ir žemėtvarka!

Rodyk draugams

Mes vėl čia!

Buvome kurį laiką dingę iš eterio, bet mes vėl čia!

Ta proga pridedam galybę nuotraukų su komentarais apie tai, kas vyskta ir jau įvyko:

Senajam ūkiniam pastatui ATA. Malkų bus keliom žiemom :)

Kadangi ūkinis pusiau medinis, pusiau mūrinis (ir mūrytas net trim eilėmi), tai plytų ohoho, kiek daug turime :) Dalį sunaudojom vidinėms pertvaroms namuke. Likusias pusplytes ir šiaip visokias nuoskilas teks sumaišyti ir kur nors panaudoti, nes jos ir suskilinėjusios gražios, senovinės (dviejų vienodų nerasi).

Per tą laiką išvedžiojome grindinį šildymą, vandentiekį ir kanalizaciją.

Vaizdas prieš betonuojant.

Vaizdas išbetonavus.

O čia jau irgi kitas grožio lygmuo :)

O čia jau sustatytos sienų pertvaros. Dalis jų - iš plytų, dalis iš gipso.

Vaizdas iš svetainės.

Vaizdas iš miegamojo. Čia matosi didžioji mūrine siena, skirianti vonią nuo miegamojo. Tikrovėje atrodo daug gražiau :)

Vidinės sienos tepamos paskutiniu (o gal dar ir ne, pagalvosim) molio tinko sluoksniu.

Išlygintas miegamojo sienų kampas pagaliau leidžia įsivaizduot, kaip atrodys kambarys :)

Kad daugybė kūrenamos medienos, likusios iš sugriautų pastatukų, nesupūtų, pastatėme malkinę. Pamatai padaryti iš padangų, į kurias pripilta betono. Prieš tai iškastas juodžemisiki molio ir pripilta smėlio.

Na, ir kaip gi gyventume be tualeto? :) Dar nebaigtas apdailinti, bet jau funkcionuoja.
Reikalui spręsti pasinaudojome sena plastikine bačkute. Pabarstom kvepiančiom pjuvenom arba šiaudais, o kai galutinai užsipildys turiniu, uždengsim sandariu dankčiu ir pastatysim pailsėti metams. Po to liks tik žemių krūvelė, kurią išpylus, bus galima vėl naudoti.

Turėjom ir šiokių tokių žiemos nemalonių. Iš pietų pusės visą rudenį pylė lietus, todėl tinkas išbrinko ir suskilinėjo, kai kur net leido sau pabyrėti. Nieko  tokio, nugrandėm dalį sienos ir pertinkavom. Bet daugiau su ta pietine puse jau nerizikuosim, apkalsim lentelėmis, kad jau taip ta stichija reiškiasi.

Prieangis iš pietų pusės, tai jį ištiko toks pat likimas. Įskilimus užtaisėm rudu akrilu, kas atšokę - pertinkavom. Išmėginom ir dažus. Turėjom silikatinius baltos spalvos, bet padažę plotelį supratom, kad nea. Nelygumų nebijom, bet balta spalva juos taip išryškina, kad primena namukus varginguose islamiškų šalių kvartaliuose. Poetiška, tapybiška, bet čia netiks.

Per du statybos metus sukaupėme nemažą krūvelę šiukšlių. Žmona visą dieną kapstėsi joje ir krovė į maišus išvežimui. Kaip matyti iš nuotraukos - jų gana mažai. Dauguma tiesiog metams bėgant suiro natūraliai, o tai, aks liko - palikimas nuo buvusių gyventojų.

Einant pas mus į svečius, jau galima paskambinti varpeliu. Civilizuojamės :)

Vardan civilizavimosi tuoj turėsim svečių viešnagėms, o ne tik traktoriams, pritaikytą keliuką, kuris ves nuo gatvės iki mūsų namų terasos. Čia nuotraukoje matyti būsimo kelio perspektyva.

P.S. Mūsų meistras labai nori prūdo. O mes jį gerbiam ir visa kita, beje, ir patys ne prieš prūdo turėjimą, tai artimaiusiu laiku savo sklype, kuriame kaip ir nežinom, ką daugiau veikti, kasim prūdą. Ne rankom, žinoma. Jei nebus vandens, nors kaimynai liudija, kad tikrai bus, tada darysim natūralų baseiną. Apsodinsim gražiais rūžavais medžiais ir paleisim lakstyt zuikių. Bus kaip per teletabius. Juokauju :)

Rodyk draugams

Nuvaškuotos grindys

Štai mūsų namas, kaip ir priklauso visiems padoriems namams, jau turi gražias grindis dėka mano tėvuko ilgo ir sunkaus darbo. Gavosi puikiai! Esam labai patenkinti, mūsų pėdos ir damų pėdkelnės irgi :)) Vaškavome ąžuolo spalvos ir natūraliu, permatomu grindų vašku “Indigo”. Tepėm du sluoksnius - pirmasis ėjo sunkiau ir ilgiau nei antrasis. Teko gerokai pašliaužioti ant kelių, ypač tėvams, kurie trynė pirmąjį vaško sluoksnį.

Čia yra miegamojo fragmentas, kurio grindims pasirinkom permatomą, medienos tekstūrą išryškinančią vaško spalvą.

O čia ąžuolo spalvikė. Labai gražiai atrodo, ypač prie dirbtinio apšvietimo. Tada tampa tokia veik oranžine.

Kaip matot, kol kas namuke grindys yra vienintelis gražus dalykas, nes vidinės sienos dar prašosi apdailinio tinko sluoksnio, kurį tik pavasariop galėsim pridrėbt. Tai teks gražias grindikes apdengt ir saugot nuo visokio blogio. Atrodytų, kas gal pradėjom  truputį nuo antro galo, bet mums buvo svarbu apsaugot natūralų medį nuo drėgmės ir visko ten :).

Rodyk draugams

Naujesni įrašai »