Mes vėl čia!
Buvome kurį laiką dingę iš eterio, bet mes vėl čia!
Ta proga pridedam galybę nuotraukų su komentarais apie tai, kas vyskta ir jau įvyko:
Senajam ūkiniam pastatui ATA. Malkų bus keliom žiemom :)
Kadangi ūkinis pusiau medinis, pusiau mūrinis (ir mūrytas net trim eilėmi), tai plytų ohoho, kiek daug turime :) Dalį sunaudojom vidinėms pertvaroms namuke. Likusias pusplytes ir šiaip visokias nuoskilas teks sumaišyti ir kur nors panaudoti, nes jos ir suskilinėjusios gražios, senovinės (dviejų vienodų nerasi).
Per tą laiką išvedžiojome grindinį šildymą, vandentiekį ir kanalizaciją.
Vaizdas prieš betonuojant.
Vaizdas išbetonavus.
O čia jau irgi kitas grožio lygmuo :)
O čia jau sustatytos sienų pertvaros. Dalis jų - iš plytų, dalis iš gipso.
Vaizdas iš svetainės.
Vaizdas iš miegamojo. Čia matosi didžioji mūrine siena, skirianti vonią nuo miegamojo. Tikrovėje atrodo daug gražiau :)
Vidinės sienos tepamos paskutiniu (o gal dar ir ne, pagalvosim) molio tinko sluoksniu.
Išlygintas miegamojo sienų kampas pagaliau leidžia įsivaizduot, kaip atrodys kambarys :)
Kad daugybė kūrenamos medienos, likusios iš sugriautų pastatukų, nesupūtų, pastatėme malkinę. Pamatai padaryti iš padangų, į kurias pripilta betono. Prieš tai iškastas juodžemisiki molio ir pripilta smėlio.
Na, ir kaip gi gyventume be tualeto? :) Dar nebaigtas apdailinti, bet jau funkcionuoja.
Reikalui spręsti pasinaudojome sena plastikine bačkute. Pabarstom kvepiančiom pjuvenom arba šiaudais, o kai galutinai užsipildys turiniu, uždengsim sandariu dankčiu ir pastatysim pailsėti metams. Po to liks tik žemių krūvelė, kurią išpylus, bus galima vėl naudoti.
Turėjom ir šiokių tokių žiemos nemalonių. Iš pietų pusės visą rudenį pylė lietus, todėl tinkas išbrinko ir suskilinėjo, kai kur net leido sau pabyrėti. Nieko tokio, nugrandėm dalį sienos ir pertinkavom. Bet daugiau su ta pietine puse jau nerizikuosim, apkalsim lentelėmis, kad jau taip ta stichija reiškiasi.
Prieangis iš pietų pusės, tai jį ištiko toks pat likimas. Įskilimus užtaisėm rudu akrilu, kas atšokę - pertinkavom. Išmėginom ir dažus. Turėjom silikatinius baltos spalvos, bet padažę plotelį supratom, kad nea. Nelygumų nebijom, bet balta spalva juos taip išryškina, kad primena namukus varginguose islamiškų šalių kvartaliuose. Poetiška, tapybiška, bet čia netiks.
Per du statybos metus sukaupėme nemažą krūvelę šiukšlių. Žmona visą dieną kapstėsi joje ir krovė į maišus išvežimui. Kaip matyti iš nuotraukos - jų gana mažai. Dauguma tiesiog metams bėgant suiro natūraliai, o tai, aks liko - palikimas nuo buvusių gyventojų.
Einant pas mus į svečius, jau galima paskambinti varpeliu. Civilizuojamės :)
Vardan civilizavimosi tuoj turėsim svečių viešnagėms, o ne tik traktoriams, pritaikytą keliuką, kuris ves nuo gatvės iki mūsų namų terasos. Čia nuotraukoje matyti būsimo kelio perspektyva.
P.S. Mūsų meistras labai nori prūdo. O mes jį gerbiam ir visa kita, beje, ir patys ne prieš prūdo turėjimą, tai artimaiusiu laiku savo sklype, kuriame kaip ir nežinom, ką daugiau veikti, kasim prūdą. Ne rankom, žinoma. Jei nebus vandens, nors kaimynai liudija, kad tikrai bus, tada darysim natūralų baseiną. Apsodinsim gražiais rūžavais medžiais ir paleisim lakstyt zuikių. Bus kaip per teletabius. Juokauju :)
Rodyk draugams
Komentarai (10)






































































































