BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas 2012-08

Smulkmenos

Kaip jau rašėme, šios vasaros didžiausias projektas buvo prūdas :) Na, taip jau gavosi.

Bet atlikome ir daug smulkių darbelių, kurių daugumą net patys pamiršome. Apie juos bandysiu ir surašyti:

Truputis meninės fotografijos :)

Čia matosi kaip atrodo fasadas su baigtom užkalti lentutėm.

Antras pagal darbų apimtį ir investicijų dydį šių metų projektas - keliukas!

Keliuko sumuštinis maždaug toks:
Nustumdėme juodžemį, suvežėm gruntą iš prūdo, tada atsigabenome statybinio laužo sluoksnį ir kelias didžiules mašinas smėlio. Viską išlyginom ir sutrombavome vibro juosta.

Čia matosi kaip atrodo tvarto griuvėsiai ir keliukas. Keliuko projektas toli gražu nebaigtas, bet bent jau nebereikia per pievą mauroti :)
Kitoje nuotraukoje matosi  padaryta “nuogrinda”. Iškasėm grioviuką, papylėm smėlio, išbetonavome pamatuką ir pamūryjom 3 eilutes senų tvarto raudonų plytų. Atrodo labai gražiai.

Užbaiginėjame terasą. Liko tik nupirkti lentutes ir sukloti. Bet kadangi dabar terasų ir barbekiu sezonas, tai apvažiavau visus Šiaulius, o terasinių lentų niekur nėra :( Tai kol kas sudėsim paprastas lentas.

Dabar turbūt jums kils klausimų, kas tas baltas tinkas ant sienų. Bandau paaiškinti.
Kažkaip vis tempėme su namo dažymu ir pasirodo, tai išėjo į naudą, nes kai buvo didelės audros ir  didžiuliai kiekiai lietaus su vėju, atsirado tinke vietų, kurias lietus sugebėjo išplauti. Trumpai tariant įsitikinome, kad molinis tinkas - nelaiko :) Ankstesnėje nuotraukoje matosi įvairaus tinko bandymai, kuriuos darėmės eksperimento būdu, tikėdamiesi, kad įvyks kažkoks nušvitimas. Bet netikėtai aptikome pirkti tinką  UMKA.
Žiūrint į jo savybes, tai atrodo idealus variantas šiaudinio/molinio namo išorei, nes visa kita arba nesilaiko (Natūralios medžiagos ypač) arba nekvėpuoja ir visiškai cemento pagrindu pagaminti. Iš esmės būtų galima paprastu silikatiniu tinku nutepti, bet norime įkloti armavimo tinklelį, tai silikatinis iš karto atkrenta. Jo storis max 3mm. Esminės šio tinko savybes yra: kvėpuojantis (tai nėra tas pats, kas laidūs garams), ir labai mažai įgeriantis vandens. Nusižiūrėjome smulkiagrūdį, nes stambiagrūdis atrodo kaip eilinė “samanėlė” ir ant šiaudinio nesižiūri. O smulkiagrūdis atrodo grynai kaip molis. Paėmėme maišelį pabandymui, ir rezultatas malonus - gražu, sausa, tvirta. Tik išėjo taip, kad pirmasis mūsų mėginimas užtepti UMKĄ tapo jo atsparumo audroms išbandymu. Nes nespėjus jam išdžiūti, užklupo didelė audra, kuri gerokai apiprausė namą ir vos padžiūt spėjusį tinką. Ir ką jūs manote? UMKA atsilaikė :) Paplovė ten, kur buvo storiau užtepta ir padžiūt nespėjo, bet ten, kur spėjo pabūti - kaip vanduo nuo žąsies.
Su moliu didžiausia problema, kad jis labai įgeria drėgmę ir vandenį, dėl to išbrinksta karkasas ir atsiranda mikro įtrūkimų.  Šis tinkas sieną išdžiovina, netraukia drėgmės, o toji netraukia šalčio, todėl šiaudinė siena dar ir pašiltėja.
Tai po tokių išbandymų ir tinko paieškų planas toks: dėsime vieną sluoksnį UMKOS su stiklo pluošto armavimo tinkleliu ir dar vieną apdailinį. Pastebėjome, kad pirmu potėpiu tinkas užsitepa gražiausiai, o pradėjus dailinti, nusidailina į blogąją pusę, tai jau matome, kad čia bus ne tas pats, kas su moliu sieną  terlioti.

Viduje jau yra visos pertvaros, gipsą susukome kol kas tik iš vienos pusės. Suvedžiosim elektrą, sudėsim garso izoliaciją ir susuksime, kas liko. Šveičiamos kolonos - nesinori pasilikti jų pabaigai, nes baisiai daug dulkių.
Visos malkos, atsiradusios iš sugriautų senų priestatų, jau malkinėj :)

Na, ir kaip be žinių apie tualetą? :) Štai jis jau nudažytas (kartu su malkine), o ant jo durų - Londono metro ženkliukas :)
Pastebėjome, jog geriausias dalykas kompostiniam tualetui yra durpės, nelieka jokio kvapo, jokių musių, kainuoja 20lt. Jos presuotos, tai jų gaunasi ir labai nemažai.

Tai tiek tų smulkmenų. Iki!

Rodyk draugams

Biobaseino istorija

Vasarai einant į pabaigą, metas apžvelgti nuveiktus darbus. Šią vasarą, deja, jie jau nėra tokie akivaizdūs, kaip ankstesnėmis vasaromis.
Žiūrim į nuotraukas ir patys nesuvokiam, kaip tas laikas dingo, o rezultatai ne tokie jau ir apčiuopiami. Bet… tai pirmoji vasara, kai galėjom darbuotis be streso bei leisti sau šiokių tokių malonumų…

Pagrindiniu malonumu buvo suplanuotas tapti priešais namą iškastas krateris, kurio dugne tikėjomės matyti dailiai įklotą baseino plėvelę ir skaidrutėlį vandenį. Tik viskas kažkodėl nuo pat pradžių vyko ne taip, kaip suplanuota. Šis įrašas ir bus apie tai. Tiksliau - apie mūsų kovą su stichijomis ir gėdingą pusiau pralaimėjimą.



Taigi čia matote prūdą, kuris pildosi iš grunto be mūsų pagalbos. Kadangi vanduo sunkėsi gana greitai, net buvome suabejoję, ar tikrai norime biobaseino? Ar tikrai verta kišti pinigus į plėvelę? O gal geriau palaukti, kol natūraliai prisisunks ir po kokių dviejų metų jau galėsime maudytis… Ne, tik ne po dviejų metų :) Norėjome TUOJ PAT. Taigi šitą vandenį išsiurbėme.
Mūsų biobaseino vizija buvo tokia - netaisyklingos formos ovalas, kurio vienas šonas atitvertas iš smėlio maišų sudarytu pylimu. Plaukiojimui skirta vieta - švari ir gili, o atitvertas pakraštys -
seklus ir apželdintas augalais. Jie padėtų sukurti naturalią ekosistemą ir darbuotųsi kaip natūralus filtras.

Štai čia matyti, kaip dėliojome smėlio maišų sienelę. Dėjome ir šiokios tokios armatūros - seno tvarto griuvėsiuose rastus metalinius strypelius.


Visą duobės paviršių išklojome geotekstile. Ji reikalinga tam, kad plėvelė iš apačios būtų apsaugota nuo visokių aštrių akmenukų. Kur jos trūko - suėjo seni sintetiniai kilimai. Buvo bėdų su duobės dugnu, kuris, išsiurbus vandenį, ne tik kad nenorėjo džiūti, bet ir vėl sparčiai pildėsi nauju vandeniu. Gaila, nenufotografavome, kaip sprendėm šitą problemą - vienas iš labiausiai humoristinių šio baseino rengimo momentų.
Lipom į vidų visaip slidinėdami klampiame molyje, sėmėm ištirpusį molingą dumblą kibirais ir tempėm į viršų. Buvo labai purvinas darbas, tikrąja to žodžio prasme :) Kai maždaug jau buvom išsėmę, metėm į dugną seną osb plokštę, apdėjom ją plytomis, kad besisunkiantis vanduo nekeltų į paviršių, tada užklojom močiutės kilimu ir voila.
Visai patenkinti savo išmone, palikom baseino reikalus ir išvykom į Vilnių.

O kai grįžom, radom štai ką:

Visiškai apsemtą keliuką…


Apsemtą daržą, pelke tapusį sklypą ir net apsemtą įėjimą į namus…


Pamačius, kas nutiko su mūsų biobaseinu - trūko žodžių. Nei juoktis, nei verkti… Prieš akis plyti nieko sau prūdelis, sklidinas lietaus vandens. Mat tą dieną pro vietovę praūžė kaip reikiant audra.
Užtvindė kaimynų sklypus, kad viskas juose plaukiojo… O mūsų naujasis ežerėlis - kaip iš kokios sakmės apie iš debesies nusileidusius tvenkinius.
Tą vakarą, kai pamatėme, kad visi darbai buvo perniek (juk kaip dabar pakišti po vandeniu baseino plėvelę?) ir gamta iš mūsų pasityčiojo, klampojome aplink stebėdamiesi ir netgi išsimaudėme.
Tamsoje nelabai ir matėsi, koks purvinas tas vanduo :)


Vaizdas iš kitos pusės.


Nutarėme, kad visgi gamtai nepasiduosime taip lengvai. Primetėme į prūdą siurblių ir energingai pompavome nepageidaujamą vandenį laukan. Įpusėjus, vaizdas atrodė taip, kaip nuotraukoje.
Bet padarėme vieną klaidą - nepažiūrėjome oro prognozių. Kai vandens liko jau ne tiek ir daug, dangus netikėtai apsiniaukė… vėl pasipylė griausmai ir daug daug lietaus… Akimirksniu duobė vėl ėmė pildytis ir galiausiai vanduo siekė jos kraštus…


Stebėjome gamtos pasityčiojimą iš mūsų nuo terasos - dešinėje šiek tiek matyti, kaip pamažu sklypas tampa bala.


Norėjome bent kažkiek sumažinti krantų plovimą, tai lakstėme aplink su kastuvais, rausdami kanalus nutekėjimui. Ne ką tepadėjo, pribėgo sklidinai ir vėl.
Taigi tada mūsų savaitgalis taip ir užsibaigė - nuo to, nuo ko pradėjome. Bet plėvelė jau buvo nupirkta, tad neišmesi gero daikto lauk, vis tiek nusprendėme ją pakišti kažkaip po tuo vandeniu.

Grįžę kitą kartą, su orais jau turėjome taikingesnius santykius. Tai išsiurbėm vandenį, padžiovinom duobę ir įklojom plėvelę. Klijavom ją iš dviejų dalių labai specialia juosta.

Ir štai euforiškos pirmųjų švaraus vandens lašų akimirkos… Pirma leidome vandenį iš šulinio, ten va ir matosi suleistas visas mūsų šulinio vanduo. Teko nemažai palakstyti po apylinkes, ieškant su kuo atsivežti vandens. Neverta pasakoti, kur, kiek, ir kaip tą transportą prisikvietėme. Tik tiek, kad vandenį jis siurbė iš netoliese esančių karjerų, o anksčiau toje pačioje bačkoje buvo gabenami herbicidai. Vežėjas iš karto mus įspėjo, kad to vandens geriau jau neragautume, o ir apskritai kaži, ar labai į sveikatą jis. Bet mums nei motais, sutarėm, kad cisterną išskalautų, iki pusės prisipylę, galų gale prasiskiedė viskas su 60 kubų vandens, kurio jis mums privežė.
Jau gerokai vėliau sužinojome, kad herbicidai skirti augalinėms piktžolėms, dumbliams naikinti, tad mums jie net daugiau naudingi, nei kenksmingi.

Štai taip mums pylė vandenį.

Po penkių mašinų išlydėjome traktoristą ir išbandėme šitą ilgai lauktą atrakcioną savo kieme. Jausmas buvo labai geras :)

Galvodami apie ateitį ir nujausdami, kad nefiltruojamam vandeniui gręsia uždumblėjimas, pradėjom konstruoti laikiną filtrą.
Iš dviejų susisiekiančių dėžių, kuriose pridėta įvairių kempinių, sindefono, plastikinių maišų su skylėmis. Filtras veikė visai neblogai, turint galvoj, kad gamintas naminėmis sąlygomis.
Tikrai išgraibė nemažai vabalų ir žolių likučių. Tą patį vakarą mėginome ir prisisodinti augalų, pasirovę jų iš greta esančių karjerų. Tik šita akcija nebuvo labai sėkminga. Neviskas neprigijo.

Štai čia matyti jau patamsėjęs baseino dugnas, praėjus kokiai savaitei. Dar viena netikėta audra pripustė į vandenį visko, kas aplinkui, tad netrukus supratome, kad filtruoti vandenį teks visą likusį gyvenimą. Kita bėda, pradėjusi ryškėti jau po dienos - vanduo senka. Ir tai dėl to, kad netaisyklingai suklijavome ypatingąją plėvelę ypatinga juosta. Bandėme klaidą taisyti, palaukę, kol vanduo nuseks iki reikiamo lygio ir tiesiog sumažindami baseino dydį ties ta vieta, kur yra klijavimas. Bet, matyt, leidžia ir dar pro kažkur. Žodžiu, šis mūsų projektas kažko labai spyriojasi nuo pat pradžių iki pabaigos.
Na, ir apačioje - nuotrauka, kur matyti, kaip traktorius apvertė baseino kraštus žemėmis, kad jie tvirčiau laikytųsi. Paskui apsėjome juos žole, kad kada nors būtų gražu.

Biobaseino istorija dar nebaigta. Dar reikės prisodinti augalų, apdailinti aplinką. Nepaisant visų sunkumų, vis dar naiviai tikimės, kad mums pavyks kieme susikurti tokią džiaugsmo oazę, kaip kad turi amerikonai iš youtube filmukų :)

Rodyk draugams